Pavasarinis atsinaujinimas: tvarka namuose ir galvoje

Pagaliau saulė pakyla aukščiau, vis dažniau galime pamatyti žydro dangaus lopinėlį, vakarai ilgėja.

Ei, kaip gražiai krenta šviesa svetainėje… Gaila tik, kad šis džiaugsmas trunka tol, kol žvilgsnis užkliūva už nešvaros. Langai tokie purvini, kad saulė vos prašviečia, į kurį namų kampą pažvelgsi, vien dulkės, spintoje krūva nebenešiojamų rūbų, o virtuvės stalčius, kuriame laikomi, niekur kitur vietos neradę daiktai, jau seniai nebeužsidaro.

Taip! Pavasaris nuostabus metas. O ypač tada, kai einame jo kviečiama kryptimi ir pasinaudojame natūraliai suteikta energija. Tamsiuoju sezonu viskas sustoja, dienos trumpos, gamta tarsi kviečia kiekvieną gyventi lėčiau, eiti labiau į gylį, o ne į išorę. O štai pavasarį saulė apšviečia viską, ko galbūt jau metas atsikratyti, kas jau nebenaudinga, atgyvenę, laikoma tik iš įpročio. Ir aš kalbu ne tik apie spintos gale laikomas kelnes, kurių jau penkis metus nenešioji, ar statulėlę, kuri apdulkėjusi stovi ant lentynos. Aš kalbu apie tavo vidų ir gyvenimą.

Pavasaris puikus metas savęs paklausti:

● ar visi mano santykiai auginantys? Ar juose duodu ir gaunu?

● kuri mano gyvenimo sritis reikalauja generalinio valymo?

● kaip geriausiai galėčiau pasirūpinti savo kūnu? Gal po žiemos jam reikia vitaminų, judėjimo, o gal poilsio?

● gal jau seniai apie kažką svajoju, bet vis pasakau sau, kad ne laikas? Gal jau laikas?

● nuo kokio savo įsitikinimo labiausiai pavargau ir esu pasiryžęs keisti? (pvz. turiu viską daryti tobulai; esu nevertas kitų pagalbos; niekas kitas nepadarys taip gerai, kaip aš; negaliu klysti; niekas manęs nesupranta ir t.t.)

Taip pat, kaip tamsiuoju sezonu apsineša mūsų namų langai, taip „apsineša“ ir mūsų protas. Kiek ten prisikaupė lyginimosi, reikalavimų sau ir kitiems, nusivylimų, nerimo, lūkesčių… Kiek ten nugulė socialinių medijų turinio.

Taigi pavasaris puikus metas susitvarkyti namus ir pasirūpinti proto švara - išbandyti meditaciją. Kaip nereikia pulti tvarkyti visų namų iš karto, nes kai išverčiame visus stalčius, gali tiesiog nusvirti rankos, taip nereikia pradėti ir nuo valandos meditacijos.

O jei tiesiog pradėtum nuo dviejų minučių? Viskas ko reikia, patogiai atsisėsti, nusistatyti dvi minutes telefono laikmatyje, sutelkti dėmesį į kvėpavimą pilve arba nosyje ir pabūti su tuo. Mintys ateis, jos bandys nunešti. Bet jei nesikabintum už jų? Jei leistum joms nuplaukti kaip debesims danguje, bei tiesiog vėl ir vėl grąžintum dėmesį prie kvėpavimo stebėjimo? Kas nutiktų, jei kasdien sutvarkytum bent po vieną namų kampą ir skirtum bent po dvi minutes savo kvėpavimo stebėjimui? Ogi saulė į tavo vidinius ir išorinius namus pradėtų šviesti žymiai ryškiau.

Su jumis sveikinasi psichologė Irma Chmieliauskienė. Nuo šiol Saviterapija.lt puslapyje galite registruotis jos asmeninėms konsultacijoms. Sveika prisijungusi!