Pozityvumas: kelias į ramybę ar įtampą?

Niekam nepatinka bambekliai... Tikriausiai esi patyręs tą nemalonų jausmą, kai sutinki žmogų, kuris bet kokioje situacijoje sugeba rasti kas ne taip, garsiai kuria juodžiausius scenarijus, piktinasi, pasakoja apie visas, kada nors gyvenime nutikusias, nesėkmes. Nuo tokio žmogaus norisi bėgti, visaip jo vengti.

Tačiau mes dažnai metamės į kitą kraštutinumą. Norime būti perdėtai pozityvūs, rūpintis savo įvairiapuse gerove ir visomis jėgomis vengiame sunkesnių emocijų.

Eiti vidinio augimo keliu dažniausiai pradedame iš kažkokio nepatogumo, sunkumo, o gal net skausmo. Taigi normalu, jog pasiekę geresnę būseną, nebenorime vėl įkristi į ne tokias šviesias emocijas. Iš to didelio nenoro, kartais netgi pradedame save apgaudinėti. Uoj ne, aš nepykstu. Taip, žinoma, būtinai padėsiu. Nieko tokio, kad kažkas peržengė mano ribas, reikia pažiūrėti iš pozityvios pusės.

Noras jaustis tik gerai, toks visiems pažįstamas. Kaip tose pasakose, norime gyventi ilgai ir laimingai. Ir kažkodėl įtikiname save, kad laimingi žmonės nepyksta, nesinervina, nepakelia balso, neliūdi, nebijo, nenerimauja, nesiilgi... Juk „well-being“ trendas ant bangos.

„Well-being“ trendas neretai mus verčia jausti kaltę ar gėdą, jei jaučiamės nekaip. Lyg bloga nuotaika būtų ženklas, jog nepakankamai stengiesi, nepakankamai medituoji, nevaikštai į terapiją arba neišbandei dar kokio vieno naujausio saviugdos metodo.

Norime atsisakyti tikrosios savo prigimties, paneigti gamtos dėsnius. Norime, kad visada būtų tik diena, tik vasara, tik šviestų saulė. Ar ilgai galima išgyventi tokiomis sąlygomis? Juk gamta tokia įvairi. Ar ne ten jos grožis? Būna lyja, pučia stiprus vėjas, iš lėto debesys ima sklaidytis, išlenda saulė, pasirodo vaivorykštė. Medžiai būna nuogi, žemė sustingusi, o po kurio laiko ji atgyja, pradeda dygti žolė, skleidžiasi gėlės, sužaliuoja medžiai.

Ar tai, kad atėjo vakaras jau yra blogai? Ar tai kad medžiai meta lapus jau blogai? Tai yra gamta. Tai kodėl norime ir kodėl įsivaizduojame, kad galime iš savo gyvenimo išmesti ne tokias malonias emocijas? Žinoma, galima apsimesti, kad liūdesys ar pyktis mums svetimas, bet tai tas pats, kas apsimesti jog neatėjo žiema ir esant minusinei temperatūrai vaikščioti su šortais. Teoriškai įmanoma, bet ar verta?

Kas yra tikrasis pasirūpinimas savimi? Kas ta tikroji gerovė, kurios visi siekiame? Nuoširdžiai kviečiu tave apmąstyti šiuos klausimus. Ir kartu kviečiu priimti gyvenimą su visais atspalviais. Emocijos mums duotos ne šiaip sau. Kiekviena emocija neša žinutę, kurią perskaičius, gali gyventi pilnavertiškiau. Net pati sunkiausia emocija netrunka amžinai. Jei jos nebandome užgniaužti, išstumti, apsimesti, kad jaučiame kažką kitą. Bet kokia emocija kyla, pasiekia piką ir pradeda leistis. Kaip lietus netrunka amžinai, kaip nurimsta stiprus vėjas, taip ir bet kokia emocija, galiausiai baigiasi ir į jos vietą atkeliauja nauja.

Iš tiesų rūpintis savo gerove – tai leisti sau jausti viską. Tikroji emocinė sveikata prasideda ne nuo tobulos vidinės būsenos siekimo, o nuo leidimo sau būti netobulu, bet tikru ir autentišku.

Straipsnį parengė psichologė Irma Chmieliauskienė. Kviečiame registruotis Irmos konsultacijoms!

Normalu jausti visus jausmus. Juos atpažinti ir įvardinti padėti gali jausmų ratas.