Ką daryti jei jautiesi vienišas?

Ką tik prabėgusios šventės, vis dar ilgi vakarai, draugų ir jų vaikų nuotraukos socialiniuose tinkluose, kvietimai į vestuves – nori ar nenori paskatina susimąstyti tuos, kurie šiuo metu antrosios pusės neturi, arba yra santykiuose, bet nesijaučia laimingi. 

Ir šioje vietoje prieiname prie nejaukaus, nemėgstamo, ignoruojamo jausmo. Koks jis? Vienišumas. Tai jausmas apie kurį nelengva kalbėti nei su savimi, nei su kitais. Pačiame žodyje tarsi užkoduota, kad žmogus yra vienas. Tačiau daugelis tikriausiai žino, jog kartais būdamas vienas gali jaustis puikiai, o būdamas tarp žmonių, nejausti jokio bendrumo.

Visų pirma vienišumui, kaip ir bet kuriam kitam jausmui, tinka tos pačios taisyklės. Jei jau vienišumas atėjo, vadinasi jis neša žinią. Tad nepripažindami ar apsimesdami, kad šio jausmo nejaučiame, neperskaitome ir siunčiamos žinutės. Taigi pradžioje sąžiningumas su savimi ir priėmimas visko, ką jaučiam.

Jei jau įvardinu jog tikrai jaučiuosi vienišas, verta apsidairyti. Galbūt aš labai dažnai būnu tarp žmonių, bet nesu tikras su jais? Gal bandau patikti, pritapti, atrodyti kitoks, nei iš tiesų esu, manydamas, jog tada mane labiau mėgs, mylės? Bet jei ir gaunu tuos meilės trupinius, mano viduje vis tiek gali jaustis tuštuma, nes juk ne tikrasis aš gavo tą meilę. Jei norime jausti bendrumą, turime būti kuo tikresni.

Kartais galime suklysti ir bandyti ieškoti vis kitų žmonių manydami, kad mes vieniši, nes kiti mūsų nesupranta, neatliepia (kartais ir tai būna tiesa). Bet labai dažnai suradę kitus žmones ir toliau būdami patogūs bei netikri su savimi, patirsime nusivylimą. Pamoka čia tame, kad mes vieniši, nes tas tyliai mūsų viduje esantis žmogutis, kurio niekam nerodom ir kartais patys ignoruojam iš tiesų yra vienas, o tas nemalonus jausmas yra signalas, jog verta tą žmogutį pakviesti į sceną.

Jei visgi įvardijam sau, kad norime antros pusės, tad padidinkime tikimybę ją sutikti. Aktyvus veiksmas padidina kontrolės jausmą, neleidžia užstrigti negatyviuose jausmuose ir priartina prie tikslo. Tad galime gulėti ant sofutės ir tikėtis, kad meilė pasibels į duris. Arba galime eiti į vietas, kuriose renkasi žmonės su panašiomis vertybėmis, pomėgiais ir tikslais. 

Na, o kol nėra antrosios pusės, puikus metas kuo daugiau laiko skirti sau. Sportuoti, skaityti, lankytis paskaitose, mokytis naujų veiklų, užsiimti hobiais, plėsti savo komforto zoną, geriau save pažinti, kurti savo ritualus pasinaudojant Saviterapijoje esančiomis priemonėmis (pvz. Emocinės gerovės kortelėmis). Šalutinis efektas – didesnė tikimybė sutikti sau artimą žmonių, ar net tą vienintelį.

Tai pat labai svarbu išlaikyti tinkamą požiūrį, nes juk taip lengva tapti situacijos auka. Jei pasakysiu, kad eitum ir ieškotum raudonų automobilių, tai dienos gale, tikriausiai teigsi, jog toks jausmas, kad mieste vien raudoni automobiliai. Jei tikiu, kad visi turi porą, vaikų, tai matysiu tik tai patvirtinančius faktus, o atmesiu tai, kas šiai tiesai prieštarauja. Taigi nesilygink ir neiškreipk realybės. Pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie turi antrąją pusę ir taip pat daugybė, kurie neturi. O gyvenimo bėgyje situacijos ir vaidmenys keičiasi.

Ir pabaigai kviečiu apžiūrėti dar vieną vienišumo briauną – socialinį spaudimą. Kartais artimieji, socialinės medijos ar draugai mums bando įrodyti, jog mūsų jau toks amžius, kai būtinai reikia antros pusės ir vaikų. Čia ir vėl grįžtu į pasidalinimo pradžią ir kviečiu atviram pokalbiui su savimi. Jei reikia Onutei, Petriukui ir Marytei, ar tikrai reikia ir tau? Ko nori tavo vidus?

Būk atviras, įvardink jausmą, imkis veiksmų ir priimk tai, ko negali kontroliuoti.

Kortelės kviečiančios sustoti, įsiklausyti į save ir susikurti erdvę emocinei gerovei

Straipsnio autorė psichologė Irma Chmieliauskienė. Kviečiame registruotis jos nuotolinėms konsultacijoms.

Grupinė psichoterapija - erdvė, kur dalyviai mokosi kaip nebūti vienišais būnant tarp žmonių. Žemėlapyje - Lietuvoje veikiančios ilgalaikės psichoterapinės grupės.