Noriu pokyčių. Kaip pajudėti iš vietos?

Net ir didžiausi pokyčiai gyvenime prasideda nuo mažų nuolatinių įpročių. Nori geresnių santykių - mokykis išgirsti save kasdienio dienoraščio rašymo pagalba, mokykis pokalbiuose išklausyti, o kaltinimus pakeisti savo poreikių išsakymu. Nori geresnės sveikatos - pradėk nuo kasdienio judėjimo, sveikesnių maisto pasirinkimų, reguliarios atpalaiduojančios veiklos įtampos sumažinimui. Nori mokėti užsienio kalbą/šokti/rašyti - reikia tiesiog pradėti, ir kasdien skirti tam laiko. Visada galima atrasti, iš kokių žingsnelių, iš kokių mažų komponentų susideda didesnis tikslas, ir juos apgyvendinti savo kasdienybėje.

Tai, ar įgysime naują įprotį, nepriklauso nuo to, koks stiprus mūsų įsitikinimas, kad tas naujas elgesys reikalingas, ar to, koks tvirtas suvokimas, kodėl mums jis reikalingas. Dažnai tai nepriklauso ir nuo mūsų valios stiprumo ar suvokimo, kokią naudą įprotis atneš. Labai didele dalimi tai, ar pavyks jį įtvirtinti kasdienybėje, priklauso nuo to, kiek esame pasiryžę nesėkmei. Kiek mes pasiryžę klysti, atrodyti kvailai, ir save tokį priimti.

Nes iš pradžių nepavyks. Pirmi kartai sporto salėje bus sunkūs. Pirmi meditacijos bandymai atrodys beprasmiai, nes mintys sūkuriuos kaip per stipriausią tornadą. Pirmų bėgimų parke metu gali jaustis kvailai. Pirmi rašymo bandymai kels juoką, ir gali kilti noras viską mesti ar bent atidėti kitai savaitei.

Kaip užtildyti vidinį kritiką?

Pirmas žingsnis, kaip užtildyti vidinį kritiką, šnabždantį, kad tau nepavyks - įsileisti ir kitokių minčių. Sau reguliariai pasakyti, kad pavyks, kad gali, kad jei šį kartą ir nepavyks - tai nieko nereiškia, bet bandyti norisi. Vidinis kritikas susideda iš per gyvenimą iš skirtingų žmonių susirinktų sau skirtų žinučių: mamos komentarų, kaip tu nesugebi susitvarkyti, tėčio kritikos dėl netobulų pažymių, močiutės pastebėjimų, kad sustambėjai ar sulysai… Būna, kad ta žinutė realiai girdėta tik kartą ar du, bet jau tiek kartų mintyse pakartota, kad skamba kaip neginčijama tiesa. Suaugęs žmogus gali sąmoningai pasirinkti, kokias žinutes sau kartoti, į ką kreipti dėmesį.

Kitas dalykas, kas dažnai sutrukdo tęsti pradėtą įprotį - kai lūkesčiai būna per dideli, nepritaikyti realioms aplinkybėms. Būtų tikrai sunku visiškai nesportuojančiam žmogui iškart pradėti nuo 5 kilometrų bėgimo kasdien. Arba tik susipažinus su meditacija kelti tikslą, kad medituosiu po pusę valandos kiekvieną rytą. Išsikėlus per didelį tikslą tikimybė, kad nepavyks išlaikyti pastovumo, didėja šimtais kartų. O jei kartą nepavyks, kitą kartą pradėti iš naujo bus dar sunkiau. Tad nors vidinis kritikas sakys, kad bėgti pusę kilometro - koks čia bėgimas?!? Bet reikėtų labai realiai įsivertinti savo galimybes ir pradėti gal net nuo mažiau, nei galiu - įpročiui susiformuoti svarbu ne kiekis, o pastovumas. Jei kasdien pavyktų išeiti į lauką, 5 minutes pabėgėti, ir dar pasivaikščioti visą kelią atgal - jau puiku. Jei tai pavyktų padaryti maždaug tuo pačiu dienos metu, arba iš anksto suplanuotu laiku - iš viso nuostabu.

2 minučių taisyklė

Kai sunku imtis veiklos, labai padeda 2 minučių taisyklė, kuri gali atrodyti įvairiai: “labai nemėgstu šios užduoties, tai prisėsiu prie jos dviems minutėms”, “pamedituosiu 2 minutes”, “pasitiesiu jogos kilimėlį ir padarysiu keletą tempimo pratimų”. Kartais tų dviejų minučių pakanka problemai išspręsti. Kartais iš tiesų tęsti nebesinori, praėjus su savimi sutartam laikui. Bet dažniausiai tas jausmas, kad sunku pradėti, nereiškia, kad man iš tiesų veikla nepatinka - tik pradėjęs žmogus gali patekti į “flow” būseną, kai veiklos tėkmė ima nešti, tada nepastebi, kaip tęsia pradėtą veiksmą, ir net pajaučia malonumą. Dėl to ir įpročius formuojant svarbu pradėti nuo trumpų, neskausmingų tikslų, o įpročiui stiprėjant jo trukmę galima ilginti.

Įpročius formuojant kartais reikia palaikymo iš šalies, kad kažkas fiksuotų progresą. Tam gali pasitarnauti ir įpročių gidas - dienoraštis, kuris padėtų nuosekliai eiti per pokyčius ir nepamesti krypties. Mano kurtą pagalbą rasi ČIA

Komentarų nėra

Atsakykite